Rasizmui NE2010 metų kovo 25 – balandžio 3 dienomis Postdame (Vokietijoje) vyko mokymosi vizitas „Anti-racism on the edge – strategies and best practice besides metropolises“. Mokymuose dalyvavo dalyviai net iš 13 valstybių: Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Slovėnijos, Rumunijos, Bulgarijos, Turkijos, Armėnijos. Šis antirasizmui, diskriminacijai, ksenofobijai, įsigalėjusiems stereotipams griauti skirtas mokymosi vizitas vyko po visą Brandenburgo žemę. Aplankėme 6 miestus (Potsdamas, Berlynas, Belcigas, Fiurstenvaldas, Frankfurtas prie Oderio ir Ėbersvaldas), kuriuose vyko susitikimai su įvairių organizacijų, kuriose dirbama su imigrantais, pabėgėliais iš kitų pasaulio šalių, jaunimu bei kitais labiau pažeidžiamais visuomenės nariais, steigėjais, darbuotojais bei vietinės valdžios pareigūnais, kurie savo darbe kasdien susiduria su imigrantais bei vykdo antidiskriminacinę politiką, padeda šiems žmonėms integruotis visuomenėje. Visi šie žmonės mums turėjo labai daug ką papasakoti – juk Vokietija, o ypatingai Berlynas su savo priemiesčiais, garsėja kaip itin kosmopolitiškas, daugiatautis bei daugiakultūrinis metroplis.

Iš projekto parsivežėme daug naujų žinių, patirties. Man ypatingai įdomu buvo klausytis apie neonacių judėjimą Vokietijoje. Tai dalykas, apie kurį Lietuvoje visko, kas tave domina, nesužinosi. O aš turėjau galimybę apie tai sužinoti iš lūpų žmogaus, kuris su neonacizmu buvo tiesiogiai susidūręs, dirbo ir dirba, kovoja su juo. Teko apsilankyti net Museumsbaracke des Jugendvereins EXIL, kuris yra Ėbersvalde. Šios dabar lyg ir muziejumi paverstos nacių koncentracijos stovyklos sienos atmena ir pasakoja atėjusiesiems apie senąjį rasizmą, apie jo aukas, apie išžudytus žydus, jų gyvenimo istorijas.  Taip pat čia dirbama prieš neonacių judėjimą, kovojama su jo apraiškomis.

Kai lankėmės Europos universitete „Viadrina“, esančiame Frankfurte prie Oderio, studentų sąjungos vykdomojo komiteto narys mane labai nustebino pasakydamas, jog dažnas mano amžiaus studentas gyvenime nėra perėjęs tilto, kuris skiria Vokietiją nuo Lenkijos. Aš buvau apstulbinta, nes šis tiltas skiria dviejų miestų centrus, o ne paslaptis, jog Lenkijoje prekės yra pigesnės, todėl man bendraamžių vokiečių elgesys pasirodė itin keistas.  Man sunku surasti atsakymą, kodėl jie taip vengia tiesiog pereiti per tiltą ir apsilankyti Lenkijoje, bet ko gero atsakymo reikia ieškoti nacionalistiniame mąstyme…

Įspūdį taip pat paliko susitikimai su organizacijomis, kurių tikslinė grupė yra paremta lyties ar tautiniais pagrindais. Neukoelln‘as yra ypatingas Berlyno rajonas, nes jame gyvena didžioji imigrantų dalis, tai tarsi imigrantų rajonas. Nors Berlynas apskritai yra tautų katilas, bet perėjus Neukoelln‘o gatvėmis pajauti multikultūralizmo aurą, supranti, kad žmonės, dirbantys su imigrantų integracija, tikrai turi ką veikti – ypatingai daug arabų, turkų, juodaodžių, moterų su skaromis. Lankantis Berlyne, Neukoelln‘o savivaldybėje buvome supažindinti su Neukoelln‘o integraciniu projektu, pavadinintu „Stadtteilmutter“. Su šiuo projektu dirba tik moterys, turinčios vaikų. Šiuo metu Neukoelln‘e jų dirba per 60. Integracinis projektas suteikia galimybę moterims, turinčioms 0-6 metų amžiaus vaikų ir mažiau išsilavinusioms, o ypač su arabiškais ir turkiškais tautiniais pagrindais, pasimokyti kursuose.  Juose jos yra mokomos vokiečių kalbos, kad galėtų lengviau integruotis visuomenėje, taip pat suteikiamos pagrindinės sveikatingumo žinios.

Neukoelln‘o rajone taip pat turėjome ir kitą susitikimą su bendruomenės centro MORUS 14 e.V.vadovu. Šis centras imigrantų šeimų integraciją pradeda nuo vaikų, padeda jiems mokytis. Anot MORUS vadovo, „kelias prieiti prie imigrantų šeimos yra kelias per vaikus. Kiti keliai neveikia!”. Tokio disciplinuoto ir reikalaujančio sistemos iš savęs ir kitų žmogaus dar nebuvau sutikusi gyvenime. Per mūsų 3 valandų susitikimą jis žodį „sistema“ paminėjo mažiausiai šimtą kartų. Tuomet tikrai supratau, ką reiškia pasakymas „tikra, vokiška tvarka“. Be to, centro vadovas mums išdavė formulę tobulai veikiančiai sitemai:

laikas + intelektinis investavimas = > puikiai veikianti sistema.

Kita atskleista tiesa: pinigai niekada nepasiekia tos vietos, kur jie turi būti panaudoti.

Kitas man įsimintinas vizitas buvo Belcige. Pirmiausia apsilankėme Belcigo jaunimo centre. Mums buvo parodytos jaunimo centro patalpos, pristatyta, ką Belcigo jaunimas jame veikia. Geresnio, labiau apgalvotai įrengto jaunimo centro nesu mačiusi – didžiulis keliaukštis namas su erdviu kiemu, kelios didelės salės, biliardo, stalo teniso, stalo futbolo stalai, kompiuterių kambarys, sporto salė, netgi muzikos studija su geriausia muzikos aparatūra bei instrumentais. Tikrai buvo pavydu, kad Vilniuje tokiame centre nėra tekę apsilankyti. Tą dieną, kai lankėmės POGO kultūros ir jaunimo centre, vyko graffiti kūrybinės dirbtuvės. Mūsų tarptautinė grupė sujungė pajėgas su vietiniu jaunimu. Jie mus pamokė ir netrukus mes turėjome didžiulį stendą, skirtą spalvotai Europai, kurioje nėra rasizmo. Stende kiekvienos šalies atstovai nupiešė savo šalies kontūrus, parašė savo kalba „Ne rasizmui“ bei įamžino savo vardus.

Vakarėjant užsukome į Belcigo info-kavinę DER WINKEL, naudojamą kaip susitikimo vieta imigrantams,  pabėgėliams ir prieglobsčio ieškotojams. Anksčiau Belcigas buvo vienas pagrindinių ir radikaliausių neonacių veiklos židinys. Info-kavinės steigėjai mums papasakojo neonacizmo istoriją Belcige bei kaip jiems sunkiai sekėsi padėti svetimšaliams. Neonaciai už šią pagalbą kenkė, kaip tik išmanė: rovė, laužė medžius, pasodintus atvykėliams, nuolat daužė info-kavinės langus. Buvo ištarta labai geri žodžiai, kurie įsirėžė į daugelio mūsų atmintį: „Mūsų langų situacija atspindi mūsų šalies demokratijos lygį“. Buvo smagu kartu su steigėjais pasidžiaugti, kad jų atkaklumas ir ryžtas nenuėjo veltui, kad pasiekti ryškūs bei pozityvūs rezultatai kovoje su rasizmu.

Labai džiaugiuosi sudalyvavusi šiame mokymosi vizite Vokietijoje. Praplėčiau savo akiratį apie rasizmą, diskriminaciją, ksenofobiją bei stereotipus, sužinojau tiek daug, kaip įvairios organizacijos kovoja su tuo. O ką jau kalbėti apie tai, kad šio projekto metu susipažinau su 20 įdomių bei skirtingų žmonių iš visos Europos, kurie taip pat neabejingi antirasizmo idėjoms!


Dalyvė Radvilė Bajelytė

Facebooktwitterlinkedinmail